LithuanianEnglish (United Kingdom)Russian
Tel.: +370-609-20026
...............

Jau ne vieną dešimtmetį juodieji Londono taksi, kaip ir raudonieji dviaukščiai autobusai, yra neatskiriama Londono detalė ir yra tapę unikaliu šio miesto bei visos Britanijos simboliu.

Iki pat XIXa. 9-ojo dešimtmečio Londono cab‘ai buvo tradiciškai juodi. Kaip sakė žymusis Henris Fordas, automobilis gali būti bet kokios spalvos, jei ta spalva juoda... Tik šiais laikais tai pamirštama ir cab‘ų galima pamatyti įvairiausių spalvų, atspalvių bei su ryškiomis reklamomis ant viso automobilio...

***

London Cab istorija mus nukelia net į XVII amžių , kuomet kaip  susisiekimo priemonė buvo naudojama karieta traukiama vieno ar kelių arklių (“hackney carriage”). Standartinis hackney ekipažas buvo keturatė dviejų arklių traukiama 6 vietų transporto priemonė. Hackneykipažų naudojimas Londono gatvėse buvo dokumentuotas dar 1621m., o po pilietinio karo (1654m.) pats Oliveris Kromvelis Parlamente patvirtinto teisės aktus, kurie tapo pirmtaku ir standartu vėlesniems teisės aktams, nustačiusiems vežikų, arklių traukiamų cab’ų ir taxi automobilių naudojimo taisykles.

1834 m. architektas Joseph Hansom patentavo dviratę vieno arklio traukiamą karietą. Karieta dėl žemo  svorio centro buvo vadinama “Hansom safety cab”. Ji puikiai tiko tam laikmečiui: buvo pritaikyta saugiai ir greitai važiuoti siauromis Londono gatvelėmis bei prasilenkti kiemuose, buvo labai manevringa. Net ir tais laikais pasitaikydavo eismo “kamščių”, kuomet didesnieji hackney netilpdavo prasilenkti ir “užkimšdavo” gatves. Tad hansom cab’as buvo puikus sprendimas, pakeitęs hackney ekipažus. Jis buvo vis tobulinamas, o pradėjus naudoti taksometrus, tampa šiuolaikinio taksi pirmtaku – “TaxiCab”. Prancūzijoje jis buvo vadinamas fiakru arba cabriolet’u (ši karieta -  šiuolaikinio kabrioleto pirmtakas). Hansom cab’ai buvo naudojami gan ilgai ir kaip taksi visiškai išnyko tik apie 1947 metus. Kaip atrakcija turistams dar ir šiais laikais yra naudojami Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir kitur.

1897 m. Londono gatvėse pasirodė pirmosios transporto priemonės traukiamos ne arklių, bet automobiliai varomi elektros variklio. Šie automobiliai buvo pavadinti autoriaus Walter Bersey garbei - “Bersey electric cab” ir dar vadinami kolibriais (“Hummingbirds”) dėl savo tylaus veikimo. Pilnai pakrauta baterija buvo galima nuvažiuoti apie 30 mylių, ko tais laikais pilnai pakakdavo vienos dienos darbui šiuo taksi. Kaip taksi šie automobiliai buvo naudojami ir Niujorke.

Tačiau, dėl tradicinių Hansom cab’ų vairuotojų baimės netekti darbo, buvo pradėta kampanija prieš naujovę. Spaudoje pasirodė straipsniai apie avarijas, nelaimingus atsitikimus ir net žmonių žūtis sukeltas tylių elektrinių cab’ų, kas sukėlė visuomenės nepasitikėjimą. Bersey kompanijos bankrotui įtakos turėjo ir dideli kaštai susiję su šio automobilio gamyba bei priežiūra (kompanija turėjo pati gaminti elektros energiją, reikėdavo dažnai keisti padangas dėl didelio baterijos svorio – cab’as svėrė virš 2 tonų!). Įdomu, kad išsikrovus, keisdavo pačias baterijas - tai idėja, kurią tik po daugiau kaip 100 metų dabar bandoma įgyvendinti (pvz. Better Place). Elektrinių cab’ai gaminti tik apie dvejus metus ir buvo pagaminta 75 vnt.

Sukonstravus pirmuosius vidaus degimo variklius prasidėjo motorizuotų Londono cab era.

Pirmasis benzinu varomas cab‘as pasirodė 1903 metais (gamintojas Prunel). Įvairūs automobilių gamintojai (Rational, Simplex, Herald, Rover, net amerikiečiai su Ford B modeliu) nesėkmingai bandė pristatyti naujus modelius Londono miestui. 1906 m. “Public Carriage Office” priėmė susisiekimo priemonėms taikomas saugumo ir techninių savybių sugriežtintas taisykles (“Metropolitan Conditions of Fitness”), kurios numatė, kad apsisukimo spindulys turi būti ne didesnis kaip 25 pėdos (apie 7,6 m) (ši taisyklė galioja ir dabar). Todėl daugelis taksi automobilių turėjo palikti Londono gatves. Tačiau tais pačiais metais kompanija Renault, pristačiusi 500 vnt. Renault cabs automobilių, susilaukė sėkmės.

Dar vienas sėkmingas modelis buvo Prancūzijos gamintojų Mann& Overton bei Napier&Panhard pristatytas cab‘as pavadinimu “Unic”, kuris taip pat atitiko visus tuo metu keliamus reikalavimus ir buvo  nepralenkiamas iki pat I-ojo pasaulinio karo pradžios. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, buvo  suduotas rimtas smūgis šių cab’ų istorijoje: gamintojams nusprendus pereiti prie karinės technikos ir  šaudmenų gamybos, Unic modelis buvo nebegaminamas.

1907 m. buvo įvesta nauja taisyklė visuose keleivius vežančiuose automobiliuose sumontuoti taksimetrus ir automobilis įgavo šių dienų taksi statusą. Pirmieji taksometrai pradėti naudoti Berlyne dar 1892 m. (jų kūrėjas buvo vokietis Wilhelm Bruhn). Nuo prietaiso, skaičiuojančio nuvažiuotą atstumą arba kelionės laiką ir nustatančio tikslią kainą, pavadinimo cab’ai ir buvo pavadinti “TaxiCab”.

Po I-ojo pasaulinio karo prasidėjo šių dienų London Cab era.

1919 metais buvo įkurta Carbodies Ltd. kompanija, kuri greitai  skynėsi kelią šioje rinkoje ir tapo tokių garsių prekinių ženklų kaip Humber, Singer, Daimler, Jaguar, Ford ar Rolls-Royce sinonimu. 1923 metais pristatytas MK2 modelis, 1929 metais MK3 modelis. Šie abu automobiliai tapo itin populiarūs.

Tačiau 1928 metais peržiūrėjus techninius reikalavimus, keliamus taksi automobiliams Londone, buvo stipriai paskatintas naujų modelių ir gamintojų atėjimas į rinką. Automobilių gamintojas Mann&Overton kreipėsi į Austin kompaniją dėl serijinio Austin 12/4 modelio važiuoklės pritaikymo ir atitikimo standartams. 1934 metais buvo pristatytas Austin cab 12/4 modelis. Šis modelis pasiteisino, nes automobilis buvo patikimas ir pigus, greitai pagaminamas. Kiti gamintojai neturėjo galimybių konkuruoti su šiuo modeliu.

Antrasis pasaulinis karas sudavė dar vieną smūgį London cab istorijoje. Automobilių gamyba buvo sustabdyta dėl užsitęsusio karo, nemažai taksi automobilių buvo naudojami kaip pagalbinė priemonė gaisrams gesinti. Stipriai sumažėjus vairuotojų skaičiui, suprastėjus techniniam aptarnavimo lygiui bei atsiradus benzino normavimui, nedaugelis London cab automobilių liko gatvėje, atlikdami savo tiesioginę paskirtį.

1948 m. pristatytas naujasis Austin FX3 modelis (bendras Carbodies, Austin, Mann&Overton darbas) su benzininiu varikliu. Šis modelis rinkoje dominavo apie 10 metų, o jų buvo parduoda 7267 vnt. (iš kurių tik keli šimtai buvo naudojami ne Londone). 1950 m. rinkai pristatytas modelis ir su 2,2  litro dyzeliniu varikliu (iki to laiko visi black cab’ai buvo varomi benzinu).

1953 m. Carbodies susijungia su koncernu BSA ir gamina kėbulus Daimler Majestic automobiliams. Per kitus 10 metų kompanija įgauna daug patirties gaminant kabrioletus bei universalus. Beje, Carbodies kompanija sukūrė ir pagamino kėbulus visiems Fordo kabrioletams iki 1964 metų! 1973 m. žlugus BSA koncernui, Carbodies kompanija tampa  Manganese Bronze Holdings PLC koncerno dalimi, kuriam šiuo metu priklauso ir The London Taxi Company, gaminanti naujausią modelį TX4.

Po I-ojo pasaulinio karo savo vardo taksi automobilius gamino ir Beardmore Motors kompanija, įkurta Škotijoje. Sėkmingiausias šios kompanijos modelis MK1 pasirodė 1919 m. ir buvo vadinamas Taxi Cab‘ų "Rolls-Royce‘u. Vėliau kompanija parduodama, bet 1954 m. grįžta prie savo automobilių gamybos pristatydama nelabai sėkmingą modelį Beardmore Paramount MK7, kurio parduota tik 656 vnt..

1958 m. buvo pristatytas Austin FX4 (dyzelis) modelis (taip pat bendras Carbodies, Austin, Mann&Overton darbas), kuris greitai tapo automobilių pramonės įžymybe ir vienu labiausiai pasaulyje atpažįstamu automobiliu. 1982 m. teises į FX4 įgauna Carbodies kompanija ir nuo to laiko tampa oficialiu šių black cab’ų gamintoju. Kai 1984 m. Carbodies nupirko taksi pardavėjus Mann&Overton buvo įkurta kompanija London Taxis International.

Šis modelis buvo gaminamas net 39 metus, turėjo net 7 skirtingas modifikacijas: nuo 1962 m. pradedamas gaminti modelis su benzininiu varikliu. 1982 m. Carbodies gamina FX4R, nuo 1985 m. LTI gamina FX4S. 1987 m. šis modelis patobulinamas, kad gale galėtų patogiai važiuoti 5 keleiviai (FX4S+).

Transporto departamentas (“Department of Transport”) siekė, kad Taxi Cab’ai būtų pritaikyti judėjimo negalią turintiems žmonėms, todėl kompanija 1986 m. pristato modelį FX4W ir sėkmingai tai įgyvendina. Patobulinus, durys fiksuojamos dirželiu ir, atkabinus jį, galėjo atsidaryti 90° kampu, o viena iš nugara į priekį sėdinčio keleivio sėdynių galėjo atsilenkti į išorę, taip palengvinant keleivio įsodinimą.

1989 m. pristatomas sėkmingiausias FX4 modelis Fairway su patikimu Nissan TD27 dyzeliniu varikliu, bei kitais patobulinimais (modeliai Fairway Driver, Driver+ bei Fairway95), kurie padarė Cab‘ą dar patikimesniu bei greitesniu. Šie modeliai taip pat buvo visiškai pritaikyti judėjimo negalią turintiems žmonėms ir atitiko 1989m. sausio mėn. Jungtinėje Karalystėje išleistą atitinkamą įstatymą. Fairway modelis buvo sėkmingai parduodamas ir užsienio rinkose. Ir tik 1997 metais pasirodžius naujam modeliui TX1, nutraukta jo gamyba. Per šį laikotarpį parduota daugiau kaip 77.000 vnt. FX4 modelio automobilių.

Lygiagrečiai su sėkmingais FX4 modeliais kitos kompanijos gamino ir savo Taxi Cab‘us, kurie nepaliko gilaus pėdsako istorijoje: pvz., 1963-1972 m. Winchester Automobiles (West End) Ltd. gamino Winchester MK I-IV modelius iš stiklo pluošto, kurių pranašumas buvo lengvas svoris bei tai, kad nerūdijo. Šis modelis buvo visiškai nepaklausus (pagaminta tik 200vnt.).

1987 m. buvo pristatytas originalaus dizaino kompanijos Metro-Cammell-Weymann (MCW) modelis The Metrocab, kuris turėjo iš pelenų prikelti Beardmore MK8 modelį. MK8 prototipai buvo kuriami ir bandomi net nuo 1970 m., tačiau pasaulio taip ir neišvydo dėl įdomios istorijos: tuometinis MCW generalinis direktorius Cammell Laird lankėsi Carbodies gamykloje, kai joje buvo gaminamas legendinis FX4 modelis. Carbodies vadovas Bill Lucas po pristatymo šaltai informavo Cammell Laird’ą, kad jie parduos savo FX4 £100 pigiau, kad ir kokia būtų MCW naujojo modelio kaina. Tuo metu tai neskambėjo labai grėsmingai, nes tai sudarė tik apie 5% kainos, tačiau tai pakeistų pirkėjų pasirinkimą MCW nenaudai, be to, norėdami konkuruoti ir, jei atsirastų poreikis, jie turėtų aprūpinti visą rinką, ko tuo metu negalėjo padaryti. Po dviejų savaičių MCW vadovas atsisakė minčių kurti Metrocab‘ą.

Tačiau svajonė nutraukti Carbodies monopolį liko gyva. Taip po 15 metų į sceną įžengė plastikinis Metrocab modelis su Ford agregatais  (kai kuriems šis modelis buvo panašus į karstą). Kad ir kaip ten būtų, bet Metrocab galėjo varžytis ir sėkmingai konkuravo su LTI produkcija, ypač priemiesčiuose iki pat gamybos pabaigos 2006 m. Vien tik per trejus metus jų buvo pagaminta virš 4200vnt.

MCW Metrocab (1987-2000 m.) su Ford agregatais buvo gaminamas kelių gamintojų: MCW, Reliant, Hoopers. 2000 m. pagaminamas Metrocab TTT, kuriame padaryta virš  700 pakeitimų pradedant varikliu (Toyota 2L-T dyzelis) ir baigiant stiklo pluošto konstrukcija (2001 m. gamybą perima Kamkorp kompanija).

1997 m. pasirodė LTI TX1 modelis, kuris pakeitė beveik 40 metų tarp Taxi Cab‘ų karaliavusį FX4 modelį. TX1 buvo komplektuojamas su patikimais Nissan TD27 dyzeliniais varikliais ir, nors tapo modernesnis, tačiau išlaikė klasikinę formą.

2002 m. pasikeitus aplinkosauginiams reikalavimams, į TX1 pradėtas montuoti Ford variklis (atitinkantis Euro3 reikalavimus), o pavadinimas keičiamas į TXII. Tačiau modelis (dažniausiai variklis) pasirodė nepatikimas dėl dažnų gedimų,

todėl jau 2006 m. pasirodo naujausias LTI modelis TX4  (atitinkantis Euro4 reikalavimus, o dabar jau ir Euro5), su VM Motori varikliu ir daugybe kitų patobulinimų, įgyvendintų remiantis 75 metų patirtimi...

 

Naujausias London Cab modelis jau ir Lietuvoje!